Skolininko kalėjimas – neadekvačios teisingumo pastangos
Įsivaizduokite pasaulį, kuris tie, kas neįvykdo įsipareigojimų jų asmeninėse paskolose, nėra erzinti su pastovia pokalbių telefonu užtvara. Jų pašto dėžės nėra užpildytos kolekcijos laiškų krūvų. Šiame pasaulyje nėra jokio tokio daikto kaip kredito daugybė, finansinė istorija, ar reitingo biurai.
Daugeliui tai yra panašus į svajonę – bet yra vienas įspėjimas: yra vis dar kolekcijos agentūrų šiame pasaulyje, bet tos agentūros neša su jais ginklus ir antrankius, ir nesirūpina dėl nereikšmingų derybų.
Šis manytas pasaulis nėra, daro – tiki, bet vietoj to buvo mūsų labai savas tik prieš daugiau kaip šimtmetį. Labiau net gąsdinantis, nors, kai kurios valstybės vis dar turi valdžią priversti šį košmarą atsigauti.
Skolininko Kalėjimas Tada ir Dabar
19-ąjį šimtmetį ir anksčiau, nacionalinių paskolos gavėjų, kurie nukrito nusikaltėlis jų asmeninėse paskolose nekamavo, kol jie negrąžino savo skolų. Greičiau jie buvo tempti toli į tai, ką pavadino skolininko kalėjimu. Šis kalėjimas buvo vieta, rezervuota išimtinai tiems, kas nepajėgė grąžinti jų asmenines paskolas, ir, daugeliui, dažnai nešti sakiniai, tiek ilgi, kad požeminiai kalėjimai reikalavo savo gyvenimų.
Šitie seni kalėjimai, iš pradžių vadinti kaip "kalėjimai", kuris yra Sena prancūzų kalba žodžiui "narvas" ir yra paskelbtas labai kaip šiuolaikinis žodis "kalėjimu", tarnavo taip šiek tiek daugiau, negu laivas kerštui, o ne produktyviai atgrasinimo priemonei ar sunkiai padėčiai į asmeninio paskolos nusikalstamumo ir finansinių įsipareigojimų nevykdymo problemą.
Skolininko kalėjimas buvo panaikintas federaliniame lygmenyje 1833, bet kai kurios valstybės turi dar sekti tą tendenciją. Iš tikrųjų yra vis dar šešios valstybės, kurios leidžia laisvės atėmimą tų, kas nepajėgia kompensuoti jų paskolose: Arkanzasas, Arizona, Ilinojus, Indiana, Minesota, ir Vašingtonas.
Trūkumas Skolininko Kalėjime
Tos šešios valstybės nepajėgia pripažinti trūkumą skolininko kalėjime.
Kalėjimas yra suprojektuotas, kad priimtų atpildą ant pažeidėjo, ir galų gale duotų naudos visuomenei. Jei žmogžudį nusiunčia kalėjimui, jis yra nuneštas nuo visuomenės, kad apsaugotų visuomenę nuo kito žiauraus nusikaltimo. Panašiai, jei žagintoją nusiunčia kalėjimui, jis yra laikytas prieš jo norą labui kitų potencialių aukų mūsų visuomenėje. Panašiai, vagis nusiunčia kalėjimui, kad apsaugotų visą kitą nuo būsimų pakartotinių veiksmų.
Kai skolininkai aptarnauja įkalintą laiką, tačiau, visuomenė negauna jokios naudos apskritai. Iš tikrųjų, visuomenė yra iš tikrųjų skaudinta šitų tautų aptarnauto laiko.
Svarbiausia problema su skolininko kalėjimu yra tokia, kad jis turi neigiamą efektą įtrauktai visai-visuomenei. Skolininkai nėra nusikaltėliai, bet greičiau jie yra žmonės, kurie bando grąžinti jų asmenines paskolas. Jei juos nusiųs kalėjimui, jie nesugebės dirbti, ir tokiu būdu yra lemti niekada įvykdyti savo įsipareigojimą jų skolintojui.
Skolintojai kenčia kadangi jie tęs nebūti namie savo pinigai, kadangi paskolos gavėjai yra priversti į padėtį, kuri neleidžia jiems uždirbti pajamas.
Skolininko šeima kenčia kadangi ankstesnis pajamų šaltinis dingsta be žinios, tokiu būdu dėdamas vidaus naštą ant likusių narių.
Pagaliau, visuomenė visumoje kenčia kadangi kitas darbo jėgos narys yra nuneštas nuo darbo ir mokesčio baseinų.
Svarbu padaryti skirtingumą tarp vagių ir skolininkų nors. Daugelis teigs, kad skolininkai yra vagys kadangi jie pasiskolino ir negrąžino pinigų, tokiu būdu vogdami tuos pinigus. Jei jie apgauna, guli, ar bando apeiti skolintojų pastangas reikalauti grąžinti pasiskolintus pinigus, tai skolininkai tikrai yra vagys. Bet skolininko kalėjimas nėra vagims – tai yra bet kam, kas negali grąžinti jų skolų.
Iš tikrųjų, visuomenė turi būti apsaugota nuo apgavikų, bet siūlantys pastangas ir kovojantis grąžinti asmenines paskolas nėra grėsmė visuomenei, ir todėl neužsitarnauja laisvės atėmimo bausmės.
Skolininko kalėjimas, kai naudotas įkalinti skolininkus ir ne vagis, pasiekia tikslią priešingybę to, ką įstatymų leidėjai numatė bausmę padaryti. Federalinė vyriausybė suprato tai 1833, tokiu būdu tai yra stebuklas, kodėl šešios valstybės vis dar laikosi ant archajiško bausmės metodo.
